Dvejus metus užsitęsusi pandemija, prasidėjęs karas Ukrainoje, galimi ekonominiai iššūkiai – išlaikyti motyvaciją darbe šiuo metu nėra lengva. Didele dalimi už tai, kad darbuotojai būtų motyvuoti siekti rezultatų darbe, atsakingi vadovai: jie kuria vadybos, skatinimo, lojalumo didinimo sistemas.
Vis dėl to ne viskas priklauso tik nuo vadovų. Dalis atsakomybės yra kiekvieno iš mūsų rankose, o galbūt tiksliau būtų sakyti – smegenyse. Šiek tiek plačiau patyrinėjus smegenų veikimo ir vidinės motyvacijos mechanizmą, tampa aišku, kodėl.
Mokslininkai yra atskelidę, jog už mūsų „darbinę energiją“, pasitenkinimą ir norą veikti atsakingas dopaminas. Tai neurotransmiteris (cheminis junginys, pernešantis nervinius impulsus / informaciją tarp nervinių ląstelių), kuris kelia laimės, pasitenkinimo jausmus. Jo pliūpsnis organizme skatina mus jaustis dar labiau įsitraukusiems ir motyvuotiems. Visi turime bazinį dopamino lygį smegenyse, kuris reikalingas, kad apskritai galėtume pradėti ką nors daryti. Kai pasiekiame tikslą, smegenys save apdovanoja dar didesniu dopamino kiekiu. Tuomet patiriame jau minėtą malonumą, jaučiame didesnę motyvaciją veiksmą kartoti.
Bazinį dopamino lygį smegenyse prieš atliekant veiksmą nulemia tai, kokio atpildo tikimės. Kartais gaunamas atpildas viršija mūsų lūkesčius. Tuomet dopamino smegenyse išsiskiria daugiau. Šios pasekmės pakoreguoja lūkestį ir bazinį dopamino kiekį ateičiai. Tad prieš atliekant tą patį veiksmą ateityje, turėsime jau aukštesnį bazinį dopamino lygį ir noriau, su didesne motyvacija imsimės užduoties. Kai manome, kad atpildas neatlieps lūkesčių, dopamino lygis nukrenta tiek pat, kiek tai atvejais, kai jaučiamės nubausti ir patiriame nesėkmę. Taigi nesąmoningai tuo momentu išgyvename pralaimėjimą, o motyvacija imtis užduoties prilygsta karčiam nusivylimui.
Nemažai eksperimentų su graužikais atskleidė, jog nepaisant mūsų gebėjimų, dopamino lygis smegenyse daro įtaką pasirinkimui, kokio sudėtingumo užduoties imsimės. Žiurkių grupė buvo mokoma dviejų užduočių: pirma – paprasta, už kurią buvo apdovanojama nedideliu atpildu, skatinančiu nedidelį dopamino kiekį; antra – sudėtinga, tačiau už ją buvo apdovanojama dvigubai didesniu atpildu. Visa graužikų komanda buvo išmokyta atlikti abi užduotis. Tuomet mokslininkai vienai žiurkių grupei dopamino lygį smegenyse sumažino, kitai – padidino, ir leido abiem grupėms rinktis užduotį. Žiurkės su žemu dopamino lygiu, nors ir mokėjo gerai atlikti sudėtingesnę užduotį, už kurią gautų gerokai didesnį atpildą, visuomet pasirinkdavo paprastesnę su nedideliu atpildu. Ir priešingai, aukštą bazinį dopamino lygį turėjusios žiurkės visuomet rinkdavosi sudėtingą užduotį ir didesnį atpildą.
Tai – natūrali, biologiškai nulemta reakcija, kurios negalime valdyti. Esame racionalios būtybės ir nekeičiame darbo iš karto, kai kažkas nepatinka, galime brandžiai išbūti nepatogiose, mums nepalankiose situacijose. Vis dėlto šie išgyvenimai niekur nedingsta ir koreguoja mūsų pasirinkimus, elgesį bei motyvaciją ateityje.
Akivaizdu, jog didelę reikšmę turi lūkesčiai. Jeigu realybė atitinka mūsų lūkesčius, esame pakankamai laimingi. Jeigu realybė viršija šiuos lūkesčius, tampame dar laimingesni. Tačiau jei lūkesčiai viršija realybę, atsiranda nepasitenkinimas ir demotyvacija. Atrodytų, tereikia susimažinti lūkesčius ir būsime visada laimingi bei motyvuoti. Deja, grįžkime prie graužikų eksperimento: kuo mažesni mūsų lūkesčiai, tuo paprastesnes užduotis ir mažesnį atlygį už jas būsime linkę rinktis. Kad imtumėmės sudėtingų dalykų, lūkesčiai atpildui turi būti dideli, jie turi derėti su pasirinktu iššūkiu.
Taigi motyvacijos paslaptis – palaikyti pakankamai didelius lūkesčius, kurie neviršytų realybės. Ir tai yra sudėtingiausia. Tad ką šiais neramiais laikais galime dėl savo motyvacijos ir laimės jausmo padaryti patys, nesikliaudami vien vadovų pastangomis išlaikyti mūsų motyvaciją darbe?
Prisiminkime, kad dopamino sistema išsivystė tam, kad žmonės galėtų veikti – susirastų maisto, partnerį ir užkariautų teritoriją. Tai, ką veikiame šiandien, yra gerokai nutolę nuo pirmykščio žmogaus gyvenimo. Todėl turime padėti savo smegenims atpažinti, kada mūsų veiksmai pasiekė tikslą. Pavyzdžiui, parašėme straipsnį, o dopaminas neišsiskiria. Tarsi padarėme, ką reikia, bet nesijaučiame kažko pasiekę, ypač kai šalimais, beprasmiško karo akivaizdoje, miršta nekalti žmonės.
Ir vis dėlto esame atsakingi nepasiduoti stingdančiai nežinomybei, beprasmybei, nevilčiai ar baimei. Reikia ir toliau gyventi, daryti tai, ką mokame ar norime išmokti, daryti tai geriausiai, kaip galime, būti dėkingiems už tai, ką turime bei veikti su kuo didesne motyvacija.
Taigi, kad padėtume savo smegenims suprasti, jog pasiekėme tikslą ir taptume šiek tiek labiau motyvuoti, po užduoties atlikimo turime save apdovanoti, kokiu nors būdu atšvęsti, save pagirti ar sau padėkoti.
Kai neturime motyvacijos net pradėti, dopamino lygį patartina kelti mažomis pakopomis. Kadangi jis išsiskiria tik patyrus sėkmę / laimėjimą, iš pradžių reikia pasirinkti nesudėtingą veiksmą su užtikrinta laiminga pabaiga. Pavyzdžiui, parašius straipsnio puslapį, leisti sau „paniurkyti“ mylimą augintinį, atsigerti kavos, išeiti 10 min. į kiemą pasimėgauti saulėtu oru. Tai atlikę, pasijusime geriau, o dopamino lygis šiek tiek pakils. Tuomet bus galima imtis sudėtingesnės užduoties, tik būtinai su garantuota sėkminga pabaiga (pavyzdžiui, parašyti jau tris puslapius). Taip po truputį pasieksime tokį dopamino lygį, kuris reikalingas rimtam ir sudėtingam darbui atlikti. Blogiausia, ką galime padaryti esant žemam dopamino lygiui (ir žemai motyvacijai) – imtis rimtos, sudėtingos užduoties, kuri gali pasibaigti nesėkme.
Taip pat dopamino lygis susijęs su trumpalaikių tikslų kėlimu. Kito tyrimo su žiurkėmis metu graužikai turėdavo atlikti trijų etapų užduotį. Vienu atveju atlygis buvo duodamas po kiekvieno etapo lygiomis dalimis, kitu atveju – po visų trijų etapų, bet trigubo dydžio. Nepaisant to, kad gavus trigubą atlygį dopamino lygis būdavo aukštesnis, o pasitenkinimas stipresnis, vidutinis dopamino lygis viso užduoties atlikimo metu buvo aukštesnis, kai žiurkės gaudavo atlygį po kiekvieno etapo. Taigi nors, aukščiausią dopamino lygį mes pasiekiame, kai įgyvendiname kažką labai didelio, ilgalaikius tikslus svarbu išskaidyti į smulkesnius etapus, strateginius planus į mėnesio, savaitės ir net dienos užduotis.
Taip pat labai rekomenduojamos dėkingumo praktikos – kiekvieną dieną užbaigiant apmąstymu, ką per ją pavyko nuveikti, pasiekti, dėl to pasidžiaugti ir sau padėkoti.