IT atrankų padalinio vadovė Ieva Kiliuvienė
Norintys pasigerinti darbo sąlygas ar panagrinėti darbo rinką griebiasi įvairiausių taktikų, viena jų – dalyvavimas darbo pokalbiuose dėl „sportinio intereso“. Ką rodo ši vis dažniau atrankų specialistų pastebima tendencija?
Personalo atrankų specialistai pastaruoju metu pastebi, kad daugėja darbo pasiūlymo paskutiniame etape atsisakančių kandidatų. Viena pagrindinių tokio sprendimo priežasčių – geresniu pasiūlymu sulaikantis darbdavys.
„Tiek man, tiek kolegoms šiais metais dažniau nei įprastai tenka susidurti su tokia situacija. Paklausus kandidatų, kodėl galutinis pasiūlymas jų netenkina, sulaukiame atsakymų, kad darbdavys juos sulaikė. Viena vertus, tai normali praktika, tačiau šios tendencijos dažnumas signalizuoja ir apie tam tikrus pokyčius rinkoje“, – sako Emplonet IT atrankų padalinio vadovė, organizacijų psichologė Ieva Kiliuvienė.
Šiuolaikiniam darbuotojui svarbus stabilumas
Klausimą, ar žmonės yra dalyvavę atrankos procese, nors neketino priimti darbo pasiūlymo, ji iškėlė ir „LinkedIn“ platformoje. Didžioji dauguma (52 proc). apklaustųjų atsakė „taip“.
„Tam tikra prasme tai yra signalas darbdaviams, kad darbuotojų motyvacinę sistemą reikėtų sekti dažniau/geriau. Jeigu atlygis yra keliamas tik darbuotojui pranešus apie konkurencingą pasiūlymą, o iki tol biudžeto šiam klausimui neatsiranda, gali nukentėti darbuotojo motyvacija – savo energiją jis nukreipia į geresnių pasiūlymų paiešką, darbo pokalbius, gali jaustis apleistas, nes dėl didesnio darbo užmokesčio turi pats įrodinėti savo vertę. Girdime atvejų, kai šis algos pakėlimas būna ir ypač didelis, o tai gali suveikti dvilypiškai – nors darbuotojas gali jaustis branginamas, nes įmonė į jį renkasi investuoti, jam taip pat gali kilti neigiamų emocijų ar klausimų, kodėl tai vyksta tik dabar“, – atskleidžia I. Kiliuvienė.
Anot jos, tendencija, kad darbdaviai sulaiko darbuotojus, gali reikšti ir aibę kitų dalykų – pavyzdžiui, ir tai, kad šiandien organizacijos jau įsivertina, jog naujo darbuotojo samda gali organizacijai atsieiti iki metinio jo darbo užmokesčio, todėl atsisveikinti su darbuotoju tiesiog neapsimoka.
„Taip pat tai būtų galima sieti ir su pačiais darbuotojais. Svyruojanti ekonominė ir politinė situacija šiuolaikinį darbuotoją vis labiau verčia orientuotis į stabilumą – dėl to įvairiuose tyrimuose darbuotojai nurodo būtent darbo užmokestį ar kvalifikacijos kėlimą/augimą organizacijos viduje kaip labiausiai motyvuojančias naudas“, – sako IT atrankų padalinio vadovė.
Atskirti nesusidomėjusius pozicija – iššūkis net atrankų rinkos vilkams
Paklausta, kaip atskirti kandidatus, kurie tiesiog testuoja rinkos vandenis ir pasiūlymo, tikėtina, atsisakys, I. Kiliuvienė teigia, kad ši užduotis nėra tokia paprasta, kaip pasirodytų iš pirmo žvilgsnio – kandidatas ir pats gali būti tvirtai neapsisprendęs, ar pribrendo pokyčiams:
„Jeigu kandidato netenkina jo gaunamas darbo užmokestis ar kitos sąlygos, kurias darbdavys gali keisti, yra didesnė tikimybė, kad jis bus sulaikytas darbdavio šiuos punktus pakoregavus. Tačiau jeigu šių priežasčių yra visa puokštė – pavyzdžiui, netenkina ne tik darbo užmokestis, bet ir galimybės kelti kvalifikaciją, pats darbo pobūdis, darbo prasmės jausmas ar santykiai su vadovu, o pasiūlyta pozicija šiuos lūkesčius atliepia, tikimybė pritraukti talentą auga.
Dėl šių priežasčių darbo pokalbių metu stengiamės ne tik kandidato išsiklausinėti apie tai, kodėl jis pasiryžo palikti darbovietę, koks darbo pobūdis jam tiktų ir patiktų, bet ir įsiklausyti, ar kandidatas pats rodo iniciatyvą – užduoda klausimus apie poziciją, domisi organizacijos veikla, įsitraukia į visą atrankos procesą ir pan.“
I. Kiliuvienė perspėja, kad sąmoningi turėtų būti ir patys kandidatai – pakeltas darbo užmokestis gali būti it pleistras ant lūžusios kojos, jeigu problemų slypi daugiau.
„Dažnai didesniu darbo užmokesčiu sulaikyti darbuotojai galvoja, kad dėl pinigų kitas nesikeičiančias sąlygas jie galės pakentėti. Ir galbūt galės – čia jų požiūrio klausimas, ar didesnė alga atperka, pavyzdžiui, prastą organizacijos mikroklimatą, darbo prasmės jausmo stygių, didelius krūvius ir pan. Vis dėlto praktika rodo, kad galų gale tokiais atvejais su darbdaviu vis tiek yra atsisveikinama – galbūt vėliau, bet tai nutinka.
Vadovautis siūlyčiau galbūt banalia, bet teisinga mintimi: kopti karjeros laiptais, siekti geresnio darbo užmokesčio ir apskritai gerai jaustis darbe jums seksis ten, kur matote prasmę, kur jums įdomu, kur esate įgalinti tai daryti ir kur savo vertės neturite įrodinėti eidami į darbo pokalbius dėl „sportinio intereso“. Nebent tai jums tinka, veikia ir esate pasiryžę šią taktiką taikyti ir toliau“, – šypsosi I. Kiliuvienė.